Į tėvų netektį žmonija žiūrėjo kaip į nelaimę, kurioje vaikui reikalinga pagalba. Tokios pagalbos centre buvo vaikas, nes jo interesai svarbiausia. Vaiko teisė į šeimą, o ne suaugusiųjų noras turėti vaiką, buvo prioritetas.

Ar stebina, kad vaiko interesų viršenybės principas numatytas JT Vaiko teisių konvencijoje ir Lietuvos įstatymuose? Tai aksioma, kurios nereikia įrodinėti.

Tuomet kodėl dabartinėse diskusijose apie partnerystę visiškai pamiršti vaikai? Kodėl politikai ir organizacijos, kurios neseniai aktyviai kovojo už vaikų saugumą šeimoje, šiandien kalba tik apie suaugusiųjų teises į šeimą? Kodėl į vaikus žiūrima tik kaip į objektą, į kurį ne šiame, bet kitame, partnerystės įteisinimo etape bus pareikštas homoseksualių porų reikalavimas?

Šeima ar individas yra visuomenės pagrindas?

Žmonės gali skirtingai įsivaizduoti šeimą ir niekas nedraudžia savo gyvenime tuo vadovautis. Tačiau diskutuodami apie partnerystę, mes kalbame ne apie asmeninę, bet apie teisinę šeimos sampratą – ką valstybė laiko šeima? Ką skatina ir stiprina savo šeimos politika?

Jeigu šeima yra tik apie suaugusiųjų emocinius, seksualinius ir kitokius santykius, tuomet nėra prasmės jai taikyti lyčių skirtingumo, monogamijos, ištikimybės, ilgalaikiškumo principų.

Suaugę patys laisvi nuspręsti, kaip jiems save realizuoti šiame pasaulyje.

Tuomet absurdiška mūsų Konstitucijos nuostata, kad šeima yra visuomenės ir valstybės pagrindas. Ne, tuomet ne šeima, bet individas turėtų būti tuo pagrindu. Tuomet šeima – tik individo realizacijos sąlyga, kintanti pagal jo norus ir poreikius.

Ir vis dėlto individas pats sau nepakankamas – jis negali nei savęs pagimdyti, nei užauginti, išauklėti, nei pasirūpinti senatvėje, ligoje. Individo realizacija, jo emociniai ir seksualiniai santykiai yra tik asmeninis interesas, neturintis valstybei išskirtinės svarbos.

Šeima Konstitucijos 38 straipsnyje yra vadinama valstybės pagrindu, nes ji reikšmingai prisideda prie visuomenės bendrojo gėrio: 1) dėl vaikų (valstybės piliečių) gimdymo, auginimo ir auklėjimo; 2) dėl santykinai tvarių vidinių šeimos santykių, paremtų kraujo/giminystės ryšiais ir bendrais vaikais, kurie natūraliai užtikrina savitarpio rūpestį, pagalbą pažeidžiamose būklėse (kūdikystė, liga, senatvė), pirminius ekonominius mainus ir kt.

Šias visuomenei svarbias šeimos savybes lemia vyro ir moters lyčių skirtingumas, potencialiai leidžiantis pratęsti gyvybę. Lyčių skirtingumas yra visų Konstitucijos 38 straipsnyje paminėtų šeimos pagrindų (santuoka, tėvystė, motinystė ir vaikystė) egzistavimo priežastis. Konstitucinė šeimos samprata išreiškia valstybės siekį puoselėti šeimą, kuri yra palankiausia gimti ir augti vaikams – kartu su savo tėčiu ir mama.

Kaip šeimos sampratos keitimas atsilieps vaikams?

Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudenciją partnerystė reguliuoja šeimos santykius (Vallianatos and Others v. Greece ir kt.). Tačiau tos pačios lyties partnerystė ne šiaip suteiktų šeimos teises platesniam ratui žmonių, bet atsisakytų esminės šeimos kūrimo taisyklės – lyčių skirtingumo principo. Šio principo atsisakymas reikštų ir svarbiausio šeimos siekio – užtikrinti geriausią aplinką vaikams gimti ir augti – atsisakymą. Tai iš esmės pakeistų teisinę šeimos sampratą. Ji būtų galutiniai susieta tik su emociniais, seksualiniais ir kitokiais suaugusiųjų ryšiais.

Kaip matome iš užsienio šalių pavyzdžių, tai išklibintų ir kitus šeimos principus. Juk monogamijos principas kyla ne iš emocinio sąjungos lygmens, bet iš to, kad kiekvienas vaikas turi vieną tėtį ir vieną mamą; ištikimybės ir stabilumo principai kyla iš to, kad vaikų auginimui reikia ilgalaikės tėvų sąjungos.

Jei visada 2+2 buvo 4, o nuo šiol sakysime, kad kartais ir 5, nes skaičiaus turinys nebesvarbu, svarbu tik tai, kad kurie 5 jaučiasi kaip 4, nuo to pasikeis visa matematika.

Aprėpti ir numatyti visų pamatinės socialinės struktūros keitimo pasekmių neįmanoma. Tačiau svarbiausia, kaip tos pačios lyties partnerystė atsilieptų vaikams – labiausiai nuo šeimos priklausančiai ir pažeidžiamiausiai grupei:

1. Visoms šeimoms turi būti garantuojamos vienodos teisės, todėl pačios lyties šeimos ilgainiui turėtų būti vienodai remiamos kaip vyro ir moters bei jų vaikų šeimos. Tai supančiotų valstybės rankas vykdyti socialinę politiką, orientuotą į realaus visuomenės ir valstybės pagrindo stiprinimą – šeimas, kuriose palankiausia gimti ir augti vaikams (statistiškai saugiausia ir geriausiai psichologinius vaiko poreikius užtikrinanti aplinka yra stabili biologinių tėvų šeima).

2. Mokinių lytiškumo ugdymo programose skirtingos šeimos formos turėtų būti pristatomos kaip lygiaverčiai pasirinkimai. Tai gali daryti įtaką jaunuoliams, kurių lytinė orientacija dar nėra nusistovėjusi. Kaip parodė 2019 m. pusės milijono tiriamųjų rezultatai, genetinė įtaka homoseksualiam potraukiui yra nereikšminga. L. Diamond tyrimas patvirtino, jog homoseksuali orientacija gali spontaniškai keistis gyvenimo eigoje. Seksualinio potraukio kryptis yra ypatingai nestabili paauglystėje ir jauno suaugusio asmens amžiuje, ką rodo didelės apimties JAV tyrimai.

3. Pagalbinio apvaisinimo įstatyme jau dabar numatyta, kad partneriai gali gauti pagalbinio apvaisinimo paslaugas. Visi puikiai suprantame, kad anksčiau ar vėliau būtų siekiama įsivaikinimo ir surogacijos to norinčioms homoseksualioms poroms.

Taigi tai, kas natūraliai yra vyro ir moters šeimos indėlis į visuomenės bendrąjį gėrį, taptų tos pačios lyties partnerių teise, kuri būtų įgyvendinama, semiant resursus iš visuomenės bendrojo gėrio. Tai būtų pateisinama, jei būtų teisinga. Tačiau tai nėra teisinga vaikų atžvilgiu. Galimybė „įsigyti“ vaiką porai, kuri iš prigimties negali jo turėti, reikštų vaiko pavertimą „teisių objektu“, skirtu tenkinti suaugusiųjų pageidavimus. Tai nesuderinama su vaikų žmogišku orumu.

4. Sprendžiant įsivaikinimo, reprodukcinių paslaugų klausimus, valstybė nebegalėtų prioriteto teikti vaiko interesui turėti tėti ir mamą. Tačiau tyrimai rodo, jog motinos ir tėčiai su vaikais bendrauja skirtingai ir tai užtikrina vaiko raidai svarbų lyčių balansą. Be kitų statistiškai dažniau pasitaikančių problemų, homoseksualios poros itin nestabilios (čia, čia ir kt.). Didžiausios apimties tyrimai teigia, kad homoseksualių porų auginami vaikai patenka į statistiškai blogiausiai besivystančių vaikų grupę (pvz., čia ir čia). O garsiai nuskambėjusios studijos, neva parodžiusios, kad vienos lyties porose vaikai auga taip pat sėkmingai, neatitinka mokslinių tyrimų kriterijų. Tai patvirtina ir 49 panašių tyrimų apžvalga.

5. Homoseksualių porų auginami vaikai niekada nebūtų abiejų partnerių biologiniai palikuonys.

Visas šeimas valstybėje traktuojant lygiavertiškai, keistųsi ir biologinės tėvystės reikšmė, jos svarbos vaikams pripažinimas. Tai netiesiogiai lemtų vis didesnį valstybės kišimąsi į šeimos gyvenimą, įvairiais formaliais pagrindais ribojant tėvų teisę auginti savo vaikus.

Šeima pirmiausia yra apie vaikus

Kaip teigia vienas Konstitucijos teksto autorių E. Jarašiūnas, „Iš Konstitucijos kyla pareiga reguliuojant šeimos santykius visados prioritetą teikti vaiko teisėms. Tai esminis Konstitucijos akcentas. <…> Reguliuojant šeimos klausimus reikia matyti ne tik dabartį, bet ir ateitį. Todėl suprantamas dėmesys, skiriamas šeimoje esančiam vaikui, kitaip sakant, ateičiai.“

Norint, kad ateities visuomenėje būtų daugiau stiprių, dvasiškai ir fiziškai sveikų žmonių, svarbu siekti palankiausių sąlygų vaikams augti užtikrinimo. Neseniai atliktos apklausos rodo, kad Lietuvos visuomenė tai supranta: valstybės prioritetas turi būti ne šeimos statuso suteikimas homoseksualioms poroms, bet vyro ir moters bei jų vaikų šeimos stiprinimas; tos pačios lyties porų problemas derėtų spręsti nekeičiant šeimos sampratos (Susitarimo dėl bendro gyvenimo projektas).

O kas atsitinka, kai valstybė šeima pavadina tos pačios lyties sąjungas, kurios iš prigimties negali susilaukti vaikų, bet neišvengiamai anksčiau ar vėliau įgys lygias teises juos auginti? Atsitinka taip, kad valstybė nebelaiko abiejų biologinių tėvų ir jų vaikų šeimos siekiamybe, kurią skatina ir stiprina savo šeimos politika. Atsitinka taip, kad vaikai dėl suaugusių norų netenka teisės į jiems palankiausią, saugiausią ir natūraliai daugiausiai meilės suteikiančią aplinką.

Jie netenka prigimtinės teisės augti su tėčiu ir mama. Ir skirtingai nei našlaičiai, kurie prarado vieną iš tėvų dėl mirties ar kitokių nelaimių, dviejų vyrų porose augantys vaikai neturi teisės savo mamos ilgėtis. Dviejų moterų porose augantys vaikai neturi teisės ilgėtis tėčio. Nes valstybė ir tėvai sąmoningai sukūrė tokią situaciją, kad vaikas augtų be mamos arba be tėčio. Nes vaivorykštės spalvomis mirganti aplinka didžiuojasi laisve gyventi taip, kaip nori suaugusieji, ir be skrupulų ignoruoja tai, kas geriausia vaikams.

Didžioji dalis visuomenės nesutinka su partneryste ne todėl, kad nekenčia homoseksualių asmenų ar nenori jiems padėti. Tai pigi ir nesąžininga manipuliacija, maskuojanti argumentų stoką ir nenorą gilintis į problemas.

Mes nesutinkame su partneryste, nes kainą už suaugusiųjų norų tenkinimą šeimos sampratos keitimu mokės vaikai. Ir niekas neprisiims atsakomybės už padarytą žalą.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/kristina-zamaryte-sakaviciene-kokia-kaina-uz-partneryste-moketu-vaikai-86710557

The post Kokią kainą už partnerystę mokėtų vaikai? (Delfi.lt) appeared first on Kristina Zamarytė-Sakavičienė.

– Kelintas čia jūsų vaikas?

Didžiuodamasi atsakiau: – Penktas!

Ji sumurmėjo:

– Na, tai linkiu čia nebegrįžti.

Tokios replikos nepasimiršta… Vis dėlto aš lyg tyčia po dvejų metų grįžau. Dabar su vyru auginame šešis nuostabius vaikus nuo 2 iki 14 metų amžiaus: dvi mergaites ir keturis berniukus. Tai brangiausias mūsų turtas ir didžiausia laimė bei atsakomybė. Tačiau dažnai jaučiu – Lietuvos visuomenė negerbia mamų ir nevertina daugiavaikių šeimų.

Per metus mūsų šalyje miršta 15 tūkstančių daugiau žmonių nei gimsta. Šiandien Lietuvoje viena moteris vidutiniškai pagimdo 1,1 vaiko (2015 m. rodiklis buvo 1,7). Minimaliam šalies atsinaujinimui reikėtų bent 2,1.

Jei kada ir egzistavo stereotipai, skatinę moteris anksti tuoktis ir „prie puodų“ auginti vaikus, mes neabejotinai iš jų išsivadavome. Šiandienė kultūra merginoms daro priešingą spaudimą. Joms primetami nauji stereotipai, kurie atrodo patrauklūs, bet nebūtinai yra prasmingi, naudingi ir padedantys gyventi laimingai. Būk laisva, finansiškai nepriklausoma, neįsipareigok, o šeima, vyras ir vaikai palauks. Utopinę moters laimingo gyvenimo viziją propagavęs serialas „Seksas ir miestas“ jau ir Lietuvoje tampa realybe.

Tačiau prigimtis sunkiai arba tik trumpai pasiduoda utopijų žavesiui. Perkopusios 40 ar 45 metus damos supranta, kad yra kažkas svarbiau nei pramogos, karjera ir statusas. O tada jau gali būti ir per vėlu… Dalis tokioje situacijoje atsidūrusių moterų patiria ilgalaikį skausmą. Ir nenuostabu, kad ši grupė sulaukia verslininkų bei politikų dėmesio.

Brangi išeitis

LR Seimo narių grupė (iš konservatorių, laisviečių, socialdemokratų ir liberalų) siūlo išeitį, kuri kainuos brangiai, ir ne tik finansine prasme. Jie siekia užtikrinti vienišų moterų „teisę“ susilaukti vaikų pagalbinio apvaisinimo būdu. Nepavykus įtikinti pakankamo skaičiaus parlamentarų pakeisti Pagalbinio apvaisinimo įstatymą, suorganizuotas kreipimasis į Konstitucinį Teismą. Stebint Konstitucijos dvasios aiškinimo tendencijas, nekyla abejonių, jog valdžios pasiskirti teisėjai atvers duris ne tik vienišų moterų, bet ir visokių formų šeimoms susilaukti vaikų netradiciniu būdu.

Politikai tikisi taip spręsti demografijos problemą – emancipuotoms vienišoms moterims suteikti teisę į pagalbinio apvaisinimo paslaugas, net jei jos nesukuria ilgalaikių, stabilių, santuoka sutvirtintų santykių su vaiko tėvu. Esu tikra, kad eidami šiuo „moterų išlaisvinimo“ ir vaikų sudaiktinimo keliu mes tik dar labiau pagilinsime problemą.

Vaikas nėra daiktas. Niekas neturi teisės jo įsigyti ir turėti kaip asmeninę nuosavybę. Vienišos moters teisė susilaukti vaikų nekyla iš žmogaus prigimties ir jos nenumato jokie teisės aktai. Vaikas ateina į pasaulį kaip dovana ir didžiulė atsakomybė. Ne visada laimingoje ir darnioje šeimoje, bet visada turi biologinius mamą ir tėtį, kurie abu atsakingi už jo egzistenciją ir abu jam yra labai reikalingi. Lietuvoje vaiko teisę turėti tėvus saugo Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo (VTAPĮ) 7 straipsnis: „Kiekvienas vaikas turi prigimtinę teisę turėti tėvą ir motiną.“

Žinoma, gyvenime pasitaiko visokių situacijų: kartais vaikai tampa našlaičiais, dėl įvairių aplinkybių nebendrauja su vienu ar net abiem tėvais. Tačiau valstybė negali tyčia kurti įstatymų, priešingų natūraliems vaiko poreikiams ir iškreipiančių prigimtinės šeimos esmę. Valstybė turi stengtis užtikrinti ne tariamą vienišos moters teisę į vaiką, bet tikrą vaiko teisę į mamą ir tėtį. Ne suaugusiųjų norai, o vaiko teisės turi būti prioritetas (vaiko teisių ir interesų prioriteto principą nustato Vaiko teisių konvencijos 3 str. 1. d., Civilinio kodekso 3.3 str. ir VTAPĮ 4 str. 1 d.).

Problemos šaknis

31 metų popmuzikos žvaigždė Miley Cyrus abejoja, ar kada nors norės būti mama – skelbia „savanorišką bevaikystę“ reklamuojančios medijos.

Supermodelis Naomi Campbell jau po 50-mečio „susilaukė“ dviejų vaikų surogacijos būdu (vaikus išnešiojo ir pagimdė kita moteris). Toms, kurios nenori tapti mamomis, ji sako: „Jūs persigalvosite.“

Kad rastume veiksmingą sprendimą, turime prisikasti iki problemos šaknų. Pirmiausia turime suprasti, kas verčia moteris pasirinkti vieną ar kitą gyvenimo kelią. Ekonominės sąlygos? Taip, siekiant paskatinti gimstamumą būtina užtikrinti šeimų finansinį saugumą. Bet net ir milijonieriai retai susilaukia daugiau nei vieno ar dviejų vaikų. Naujausios apklausos rodo kitokius paaiškinimus. Didelė dalis vaisingo amžiaus porų tiesiog „nenori“ vaikų, nes „nori susitelkti į kitus dalykus“. Tačiau moterų, kurių vaisingumo laikotarpis pasibaigęs, apklausos rodo, kad dauguma jų turi mažiau vaikų, nei norėtų turėti.

Klausimas – kas verčia jauną žmogų norėti pasirinkti vieną ar kitą gyvenimo kelią? Atsakymas – tai, kokių idealų siekti jį kviečia socialinė aplinka. Ką mūsų visuomenė laiko sėkme, ką vertina ir gerbia; kuo žavisi aplinkiniai; kas yra „madinga“. KĄ SKATINA KULTŪRA.

Grįžti prie tiesos

Ežere gyvenančios žuvys nesupranta, koks svarbus yra vanduo, kuriame jos plaukioja. Natūraliai susiklosčiusių tradicijų griovėjai nesupranta, kokia svarbi yra kultūra, kurioje mes gyvename.

Kol politikoje griaunami kultūriniai šeimos pamatai, kol vyksta karai su „pasenusiomis“ nuostatomis, tradicijomis ir stereotipais, realiame gyvenime daug moterų nesiryžta tapti mamomis. Žadėjęs moterų įgalinimą ir išlaisvinimą feminizmas nuvedė jas laimės ieškoti klystkeliais: neva reikšmingiausi dalykai vyksta kažkur biuruose, posėdžių salėse, vakarėliuose, o ne namuose. Skatinant moteris veržtis į vyrų užvaldytas „galios pozicijas“ menkinamas natūralus moters pašaukimas būti mama („sėdi prie puodų“, „gimdymo fabrikas“…) ir nuvertinama moteriškumo esmė. O tai pačioms moterims, kurios natūraliai jaučia motinystės instinktą, daro didžiulę žalą – jos pradeda jausti kaltę, jei susilaukusios kūdikio atideda karjerą, ir gailisi, jei pavėluoja tapti mamomis.

Turime grįžti prie tiesos – mamos ne šiaip laiką leidžia „prie puodų“. Jos augina pasauliui naujus žmones! Naujus valstybės piliečius, kurie kurs mūsų visų bendrą ateitį. Mamoms nereikia ieškoti gyvenimo prasmės. Prasmė kasdien čiauška, krykštauja ir klykia glėbyje. Įsivaizduojat? Čia ne telefonas ar automobilis, net ne knyga, įstatymas ar mokslo atradimas… Naujas žmogus su visu savo neaprėpiamu gyvenimu! O argi ne dėl žmonių sukasi visas verslas, mokslas, politika ir visos karjeros?

Kad ir kiek kovotume, mes niekada nepasieksime visiškos lygybės. Kai renkasi būti mamomis, moterys bent iš dalies aukoja karjerą. Tačiau kai nori, jos sėkmingai kuria verslus, vykdo mokslinę veiklą, dalyvauja politikoje ir parodo, kad įvairiose srityse yra ne prastesnės nei vyrai. Tai vyrams dera raudoti dėl neištaisomos nelygybės – jie niekada negalės padaryti to, ką gali moteris… Nustokime menkinti tai, kas moterims suteikia pranašumą!

MOTINYSTĖ YRA STIPRIAUSIA JĖGA. Kaip išlipti iš demografinės duobės? Kaip padidinti gimstamumą? Paprasta – gerbkime mamas ne mažiau nei gerbiame politikes, verslininkes, influenceres… Kai valstybė ir visuomenė gerbs ir vertins mamas, kai moterys galės didžiuotis motinyste, tada sulauksime Lietuvai gyvybiškai būtino vaikų bumo. Vien finansinės priemonės nepadės, jei iš kitos pusės valstybė ir kultūra toliau spaus moteris kautis dėl galios, resursų, prestižo. Svarbiausia galia – dovanoti gyvybę – jau seniai mamų rankose.

Neabejotinai paslaugos, išmokos, lengvatos, subsidijos demografijai skatinti yra reikalingos, bet kartu būtina atgaivinti nuostatą, kad kilniausi ir gražiausi dalykai vyksta šeimoje. Kad nėra prasmingesnio pašaukimo nei būti mama. Turime puoselėti ne egocentrišką kultūrą, bet motinystės ir tėvystės idealus, kurie skatina pagarbą mamoms ir tėčiams, atskleidžia lyčių skirtingumo grožį, stiprina tai, kas geriausia vyro ir moters prigimtyje; kas padeda sukurti šeimą, darniai joje gyventi, o kartu – praturtina mūsų visuomenę ir valstybę.

Perkelta iš: https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/kristina-zamaryte-sakaviciene-sugrazinti-motinystes-ideala-120048845

The post Sugrąžinti motinystės idealą (skelbta Delfi.lt) appeared first on Kristina Zamarytė-Sakavičienė.

Klasikinis kontrargumentas – juk susituokus neprivaloma turėti vaikų, būna nevaisingų šeimų. Atsakymas – iš to, kad valstybė pripažįsta išskirtinę vyro ir moters sąjungos svarbą dėl prigimtinio potencialo joje gimti vaikams, neseka, kad šeimoje privaloma juos gimdyti. 

Kaip nusipirkę ir užregistravę automobilį neprivalome juo važinėti. Tačiau ir greitkeliu lekiantis, ir riedantis žvyrkeliu, ir stovintis garaže ar autoservise automobilis yra automobilis. Tai, kad būna nevažiuojančių ar nevažinėjamų automobilių, nereiškia, kad važiavimas nėra automobilio paskirtis. Tai taip pat nereiškia, kad suoliukus irgi turime laikyti automobiliais, nes ant jų irgi galime sėdėti (kaip ir automobiliuose). Tai skirtingi, skirtingos paskirties dalykai, nors tiesa, kad turi ir tam tikrų panašumų.

Civilinės sąjungos įstatymą bandoma priimti klasta

Ir vis dėlto LGBTQ+ aktyvistai bet kokia kaina siekia, kad valstybė homoseksualioms poroms suteiktų teisę kurti šeimą. Jie reikalauja neprimesti jiems svetimos religijos, pasenusių tradicijų, stereotipų, bet leisti gyventi savaip. Skamba gražiai. Taip, visi turime teisę laisvai pasirinkti gyvenimo stilių, gyventi pagal savo pažiūras ir įsitikinimus.

Tačiau, stebint politinius procesus, iškyla rimtas klausimas – kas kam ką primeta? Tik aklas gali nematyti, kad demokratija virsta manipuliacijomis, siekiant visai Lietuvai primesti LGBTQ+ ideologiją – mums svetimą fanatišką religiją, naujas dogmas ir stereotipus.

Paskutinę sesijos dieną konservatorių, laisviečių ir liberalų koalicija užsimojo prastumti civilinės sąjungos priėmimą. Laimei, prekyba poveikiu (laisviečių pažadas palaikyti Gabrieliaus Landsbergio kandidatūrą į eurokomisaro pareigas) ir grasinimai laužyti rankas (atimti vienmandates ir vietas sąrašuose) nesuveikė. Atsitraukė net partnerystę savo programoje įsirašę socialdemokratai.

Visgi tai ne pabaiga. Seimui „gelbėjimosi“ ratą numetė Vyriausybė. Ji pateikė Konstituciniam Teismui prašymą nustatyti, ar Konstitucijai neprieštarauja dvi 2000 m. Civilinio kodekso nuostatos: 1) kad partnerystė galima tik tarp vyro ir moters; 2) kad partnerystės įteisinimui turi būti priimtas atskiras įstatymas.

Ką šioje byloje nutars Konstitucinis Teismas? Stebint konstitucinės doktrinos tendencijas, galima drąsiai spėti, kad valdžios pa(si)skirti teisėjai surašys neskundžiamą išaiškinimą, neva Seimas turi kuo greičiau priimti homoseksualių sąjungų įstatymą – jo nebuvimas yra antikonstitucinis!

Lyg įžūlumo būtų maža, valdančiųjų strategai randa vis naujų būdų ignoruoti ne tik visuomenės, bet ir jos išrinktų politikų valią. TS-LKD narys Jurgis Razma bando nepastebimai prakišti Seimo statuto pataisas, kurios po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo leistų apeiti ir Prezidento veto civilinei sąjungai. Šio klastingo manevro esmę gerai aprašė Darius Alekna.

Kur Civilinės sąjungos problema?

Civilinės sąjungos problema ne ta, kad ji įteisins tos pačios lyties porų gyvenimą kartu. Jis ir taip teisėtas – kas nori, laisvai gali taip gyventi. Tai yra tų žmonių reikalas, jų privatus gyvenimas, į kurį nevalia kištis, primetinėti jiems svetimų religinių ar moralinių normų. Turime suteikti jiems trūkstamas teisines garantijas (Artimo ryšio, Bendro gyvenimo susitarimo projektai).

Civilinės sąjungos problema yra ta, kad teisiškai ji bus laikoma tokia pačia šeima, kaip ir santuokinė. Tai reiškia, kad pasikeis šeimos samprata teisėje – iš tos, kurios esmė yra nukreipta į gyvybės pratęsimą, į tokią, kurios esmė grįsta romantiniais, seksualiniais ir pan. emociniais asmeniniais ryšiais.

Ne, tai, kad homoseksualūs kaimynai įregistruos civilinę sąjungą, kitų šeimų nenuskriaus. Tačiau laukia bent dvi žalingos šeimos sampratos pokyčio pasekmės:

1. Vaikai neteks teisės į tėtį ir mamą, nes anksčiau ar vėliau valstybė privalės užtikrinti „tėvystės lygybę“ skirtingose šeimose (įvaikinimas, pagalbinis apvaisinimas, surogacija);

2. Visi Lietuvos žmonės neteks teisės viešai laikytis „tradicinės“ šeimos sampratos ir atitinkamai auklėti savo vaikus.

Priėmus civilinę sąjungą, LGBT ideologijos primetinėjimas tik įsibėgės

T. V. Raskevičius yra sakęs, kad visuomenės pritarimas homoseksualioms šeimoms atsiras po įstatymo priėmimo. Jis teisus. Pritarimo bus pasiekta dar agresyvesnio primetimo būdu.

Kaip įvyko daugelyje kitų homoseksualias šeimas įteisinusių valstybių, viešoji nuomonė, kad šeimai svarbus lyčių skirtingumas, taps nelegali. Įsitikinimų, sąžinės, žodžio laisvės ir tėvų teisės auklėti vaikus bus teisiškai apribotos.

Švietimo įstaigos vaikus privalės mokyti ne tik, kad homoseksualus potraukis egzistuoja, kad visus žmones turime gerbti, bet kad homoseksuali sąjunga yra „tokia pati šeima“ – lygiavertė alternatyva vyro ir moters santuokai.

Neatsitiktinai LGBTQ+ aktyvistai yra pasirengę griežtinti „neapykantos kalbos“ ribojimus. Kaip rodo gausūs užsienio valstybių pavyzdžiai, sankcijų už „neapykantos kalbą“ galima susilaukti ne tik dėl „neteisingos nuomonės“, bet ir dėl naujos šeimos sampratos neatitinkančios socialinio, mokslinio, istorinio fakto ar Biblijos eilutės.

Neatsitiktinai LGBTQ+ aktyvistai palaiko ir Stambulo konvenciją. Tai galingas tarptautinis įrankis, numatantis finansines lėšas ir įvairias priemones, skirtas „stereotipinius“ lyčių vaidmenims keisti „nestereotipiniais“.

Pasitelkus šias ir kitas išradingas priemones, viešo pritarimo iliuziją galima sukurti greit. Sovietmečiu visuomenė irgi „pritarė“ santvarkai bei Komunistų partijos sprendimams.

Reikalauja išgalvotų teisių, bet trypia tikrąsias

Kiek Lietuvoje gyvena žmonių, kurie mano, kad vyro ir moters santuoka nėra šeima? Ji visais laikais buvo ir yra laikoma šeima. Toks bazinis standartas atitinka žmogaus prigimtį ir yra universaliai pripažįstamas. LR Konstitucijoje ir tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose minimi tokie šeimos bruožai: vyro ir moters santuoka, giminystė, tėvystė ir motinystė, vaiko ryšiai su tėvu ir motina. Visi jie kyla iš lyčių skirtingumo. Būtent šių bruožų egzistavimas sukuria valstybės pareigą, o tuo pačiu ir asmenų teisę į šeimos teisinį statusą. Valstybė, atsisakydama pripažinti vyro ir moters teisę tuoktis bei kurti šeimą, pažeistų Konstitucijoje ir tarptautiniuose žmogaus teisių dokumentuose įtvirtintas žmogaus teises.

Tačiau valstybė nepadaro žmogaus teisių pažeidimo, atsisakydama suteikti šeimos teisinį statusą homoseksualioms poroms, nes tokios teisės nėra. Tai pripažino ir LR Konstitucinis Teismas 2019 m. sausio 11 d. nutarime: „Konvencijoje nenustatyta bendra pareiga valstybėms dalyvėms vidaus teisėje užtikrinti tos pačios lyties asmenims galimybę sudaryti santuoką ar leisti partnerystę; šioje srityje valstybės naudojasi savo vertinimo laisve.“

Taigi „tradicinės šeimos“ gynėjai niekam nieko neprimeta – visi ir taip sutinka, kad „tradicinė šeima“ yra šeima, o teisę į tokią šeimą seniai saugo nacionaliniai ir tarptautiniai teisės aktai.

O kiek žmonių mano, kad dviejų vyrų ar dviejų moterų sąjunga turi būti laikoma šeima? Lietuvos visuomenės nuomonės apklausos rodo, kad apie 70 proc. gyventojų tam nepritaria. Vadinasi, būtent jiems (geriems dviem trečdaliams gyventojų) primetinėjama svetima šeimos samprata – įteisinus homoseksualias šeimas jas privalėtų pripažinti visi. Daugelis lietuvių su savo pažiūromis atsidurtų už įstatymo ribų. Iki šiol turėtos teisės ir laisvės taptų ribotos.

Pasaulis po truputį atsitokės ir anksčiau ar vėliau grįš prie tiesos apie žmogaus prigimtį. „Atsilikusi“ Lietuva turi pranašumą – ji dar gali pasimokyti iš svetimų klaidų. Mes matome, kokiu keliu kitose valstybėse buvo įvesta „šeimų lygybė“, įskaitant „tėvystės lygybę“. Tai atkakli, daug kartų kartota ir gerai žinoma politinė strategija. Į šeimos institutą įkėlus vieną koją, vis spartesniu žingsniu bus einama toliau. Pakeliui bus trypiamos tikrosios teisės ir laisvės. Tiek suaugusiųjų, tiek vaikų. Ir niekas neatsakys už padarytą žalą.

The post LGBTQ+ politika: kas kam ką primeta? (Delfi.lt) appeared first on Kristina Zamarytė-Sakavičienė.

Pavojinga ginčytis su konspirologais, tačiau drįstu nesutikti. Nors pagimdyta priešingoje barikadų pusėje, sąmokslo teorija apie „dėmesio nukreipimą“ ne labiau pagrįsta už tą, kuri sako, kad tūkstantmečius gyvuojančią šeimos sampratą saugoti skatina ne kas kitas, o pats kremliuje įsitaisęs vladimiras vladimirovičius putinas.

Yra elementarių priežasčių, dėl kurių kremlius šeimos temą naudoja savo propagandai. Kaip ir yra priežasčių, kodėl būtent šeimos sampratą siekiama išardyti.

Taigi pastūmę į šalį konspiracijos teorijas, grįžtame prie civilinės sąjungos (partnerystės), kuri vėl įtraukta į Seimo pavasario sesijos darbotvarkę. Seimo nariai jau gavo rudenį užsakytą šio įstatymo ekspertinį vertinimą.

Kaip reikėtų tikėtis normaliomis demokratijos sąlygomis, Parlamentui teikiamas ekspertinis vertinimas turėtų būti maksimaliai neutralus. Tačiau Lietuvos politikoje viskas vyksta savotiškai. Iš tūkstančių Lietuvos teisininkų atsirado tik vienas norintis ir gebantis – vėl tas pats prof. Dainius Žalimas, kuris jau seniai ir nuosekliai agitavo už vienos lyties partnerystės įteisinimą, o besipriešinančius kaipmat susiedavo su kremliumi pagal nuvalkiotą, atsibodusią ir nieko, išskyrus pačius konspirologus, nebeįtikinančią sąmokslo teoriją.

Tai kam dar reikėjo vargti su nauju tekstu? Seimo nariai galėjo tiesiog pasiskaityti ankstesnius D. Žalimo interviu.

Ir kaip nuostabu – ekspertizėje jis remiasi savo paties 2019 m. pasirašytu Konstitucinio Teismo nutarimu! Pabuvęs Konstitucinio Teismo pirmininku, D. Žalimas tapo Seimo ekspertu. Tačiau Lietuvoje karjerą galima daryti ir iš kito galo. Štai pirmiausia klausėmės prof. Vytauto Mizaro ekspertinės agitacijos už homoseksualią partnerystę, o tik po to Seimas jį paskyrė Konstitucinio Teismo teisėju.

Kad dar labiau pasitikėtume šio Teismo verdiktais, į jį Seimas šviežiai delegavo ir Seimo narį, ilgametį ir ištikimą TS-LKD bendražygį Stasį Šedbarą, kuris atkakliai stūmė civilinę sąjungą priėmimo stadijos link. Po metų, po kitų politikas galės vertinti įstatymo, už kurį Seime ne kartą balsavo, konstitucingumą. Lietuva maža, teisininkų, matyt, trūksta, vertybių politikoje sukasi tie patys patikrinti ir patikimi veidai.

Homoseksuali šeima jau dabar įsitaisiusi Konstitucijoje?

Kad ir kaip būtų, yra už ką prof. D. Žalimui padėkoti. Ekspertizėje jis tiesiai šviesiai parašė tai, kas yra akivaizdu, bet ką valdantieji atkakliai neigė – civilinės sąjungos įstatymas Lietuvoje įteisintų homoseksualias šeimas. Ne kažkokį kompromisinį ūkinį darinį, kaip buvo bandoma apsimesti, ne praktinių problemų sprendimus, bet dviejų vyrų arba dviejų moterų šeimas.

Tačiau ekspertas D. Žalimas žengia toliau. Šalia puokštės gražiausių pagyrų civilinei sąjungai jis tikina, kad konstitucinė šeimos samprata jau dabar apima homoseksualias poras.

Remdamasis konstitucine doktrina, pirmiausia D. Žalimas teigia, kad „konstitucinė šeimos samprata apima ir tokias poras, kurios ne santuokos pagrindu sukūrė nuolatinius ar ilgalaikius santykius, kurie pagal turinį yra šeimos santykiai, pasižymintys šių santykių dalyvių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais.“ Deja, čia profesorius kažkodėl nepaminėjo, kad aiškindamas konstitucinę šeimos sampratą 2011 m. rugsėjo 28 d. Konstitucinio Teismo nutarimas išvardytus požymius sieja ne su bet kokia pora, bet būtent su „vyro ir moters bendru gyvenimu“.

Toliau profesorius daro išvadą: „Atsižvelgiant į konstitucinės šeimos sampratos neutralumą lyties požiūriu, taip pat visiškai akivaizdu, kad konstitucinė šeimos samprata apima ir šeimas, sukurtas dviejų tos pačios lyties asmenų.“

Tiesa, kad Konstitucinis Teismas 2019 m. sausio 19 d. nutarime pasisakė, jog konstitucinė šeimos samprata yra „neutrali lyties požiūriu“. Tačiau šiame nutarime buvo nagrinėjamas užsienyje sudarytų šeimų pripažinimo klausimas. O kalbant apie Lietuvą, reikia nepamiršti, kad šeimą sudaro ne vien sutuoktinių, partnerių ar sugyventinių ryšys, bet ir vaikų ryšys su tėvais, brolių ir seserų ryšiai. Šeima gali būti skirtingo dydžio įvairių lyčių asmenų bendruomenė. Vieniša mama su dukra taip pat yra šeima. Taigi Konstitucinio Teismo teiginį apie lyčiai neutralią šeimą turime aiškinti kaip taikomą išimtinai tėvų-vaikų-brolių-seserų santykiams, o ne sutuoktiniams (sugyventiniams, partneriams).

Taigi iš tiesų jokiame Konstitucinio Teismo nutarime nėra tokios šeimos sampratos interpretacijos, kokią atranda ir Seimui transliuoja D. Žalimas. Pačioje Konstitucijoje taip pat homoseksualių šeimų nėra nė kvapo. Priešingai, šeimai skirtas Konstitucijos 38 straipsnis vardija tokius šeimos elementus: santuoka, tėvystė, motinystė ir vaikystė. Visa tai neegzistuotų be skirtingų lyčių: nebūtų nei konstitucinės santuokos, nei vaikų, nei tėčių ir mamų.

Bendravimas su Konstitucijos dvasia

Susidaro įspūdis, kad D. Žalimas remiasi „Konstitucijos dvasia“, kurios paprasti mirtingieji negeba išsikviesti. Bet kas gi tą dvasią geriau pažįsta nei Konstitucijos teksto autoriai?

Štai Konstitucijos rengimo grupės narys Liudvikas Narcizas Rasimas teigia: „Šiandien buvusio Konstitucinio Teismo pirmininko Dainiaus Žalimo įkyriai peršamas tvirtinimas, kad Lietuvos Konstitucija numato vienalytes šeimas, vertintina, kaip asmeninė nuomonė, kuri nėra ir negali būti paremta, nes visiškai asmeniniai žmonių santykiai nėra konstitucinės svarbos, o juos reguliuoja civilinė teisė.“

Kitas Konstitucijos teksto autorius prof. Egidijus Jarašiūnas iš konstitucinių nuostatų apie šeimą daro tokias išvadas: „Pirmoji. Konstitucijoje mes matome neatsiejamą santuokos ir šeimos ryšį. <..>

Antra. Šeimos pagrindas, branduolys – santuoka, ir ši santuoka sudaroma laisvu vyro ir moters sutarimu. <…>

Trečia. Šeimą pirmiausia mes suprantame kaip tėvų, vaikų, kitų artimų giminaičių bendriją, kurią jungia giminystės ryšiai.“

Turbūt dauguma nepamiršome ir dar vienos Konstitucijos teksto autorės Zitos Šličytės Seimo salėje išreikšto pasipiktinimo: „Nei vienai kultūrai iki mūsų nekilo mintis homoseksualų santykius sulyginti su vyro ir moters santuoka, kurios paskirtis yra gyvybės perdavimas, jos pratęsimo misija.“

Ir kas tuomet teisus? Suinteresuotumo homoseksualių šeimų įteisinimu niekada neslėpęs D. Žalimas ar Konstitucijos teksto autoriai?

Pamatinis idealas išlaisvina

Neverta aklai tikėti nei konspirologais, nei politiškai angažuotais ekspertais. Konstituciją kaip tiesiogiai taikomą aktą gali skaityti ir aiškinti kiekvienas žmogus.

Konstitucijos 38 straipsnis teigia, kad šeima yra valstybės ir visuomenės pagrindas (!). Ne valstybės teritorija, ne ūkis, ne energetika, ne švietimas, net ne saugumas, bet šeima.

Konstitucijos 38 straipsnis neriboja laisvės – jis neįpareigoja kurti šeimos, susilaukti joje vaikų ir nedraudžia kitų bendro gyvenimo formų. Tačiau Konstitucija skelbia tautai gyvybiškai svarbų idealą, kurio siekti yra skatinami visuomenės nariai ir kurį valstybė turi saugoti ir globoti.

Šeima svarbi ne tik tuo, kad užtikrina gyvybės tęstinumą, bet ir tuo, kad jos narius sieja tvarūs vidiniai santykiai: tėvą ir mamą sieja bendri vaikai, brolius ir seseris – bendri tėvai ir t. t. Natūralūs kraujo / giminystės ryšiai netobulai, bet vis tik geriausiai užtikrina palankią aplinką augti vaikams, savitarpio rūpestį, pagalbą pažeidžiamose būklėse (kūdikystė, liga, senatvė), pirminius ekonominius mainus, tradicijų ir vertybių tęstinumą.

Kai šis idealas valstybėje gyvas, kai jis puoselėjamas teisėje, kultūroje, švietime, jis turi galią be prievartos kreipti žmonių siekius, pasirinkimus, aistras, dorybes ir ydas – transformuoti jų bei visos visuomenės gyvenimą. Išardžius pamatinį idealą teisėje, atsisakius šeimos esmės, išsiklibins ir moraliniai orientyrai, laiko eigoje keisis žmonių pasirinkimai, vis labiau destabilizuosis šeimos ryšiai, o jų funkcijas į savo rankas perims valstybė. Nenatūrali tvarka nėra stabili, todėl per neapykantos kalbos normas, mokinių švietimą, įvairias sankcijas ir cenzūrą valstybė naudos savo jėgą, siekdama užgniaužti tiesą apie tai, kas iš tiesų yra ir visais ankstesniais laikais buvo šeima.

Visuomenėje laisvės ne padaugės, bet sumažės.

Paimta iš: https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/kristina-zamaryte-sakaviciene-konspirologija-konstitucija-ir-seima-92974707

The post Konspirologija, Konstitucija ir šeima (Delfi.lt) appeared first on Kristina Zamarytė-Sakavičienė.

Paradoksalu, kad būtent feministės – moterų gynėjos – mus siekia iš šio pašaukimo išvaduoti. Moterys gąsdinamos nėštumo, gimdymo, vaiko priežiūros „vergija“ ir propaguojamos išsivadavimo priemonės: kontracepcija, o jai nesuveikus – abortas.

Moterų išsilaisvinimo simboliu tapo moteriškumo esmę neigianti kova – kova už teisę į abortą. Šios teisės reikalaujama aršiai ir garsiai, bet ar tokie reikalavimai yra pagrįsti privalomais žmogaus teises įtvirtinančiais dokumentais?

Aborto reguliavimas Lietuvos teisėje

LR Konstitucijos 18 str. skelbia, kad „Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės“. LR Konstitucinis Teismas 1998 m. gruodžio 9 d. nutarime konstatavo, kad „Prigimtinės žmogaus teisės – tai individo prigimtinės galimybės, kurios užtikrina jo žmogiškąjį orumą socialinio gyvenimo srityse.“

Mūsų Konstitucija remiasi prigimtinių žmogaus teisių teorija. Ši teorija teigia, kad žmogaus teisės kyla ne iš valstybės ar valdžios valios, bet iš žmogaus prigimties. Prigimtinės teisės priklauso visiems žmonėms, yra neatimamos ir nesiejamos nei su valstybe, nei jos teritorija. Valstybė prigimtinių teisių nesuteikia, bet turi pareigą jas užtikrinti.

Biomedicinos mokslas aiškiai rodo, kad žmogaus gyvybė prasideda apvaisinimo metu, kai susijungia kiaušialąstė ir spermatozoidas: susiformuoja naujas žmogaus organizmas, kuris toliau auga, bręsta, o vėliau sensta ir miršta. Žiūrint iš gamtos mokslų perspektyvos, akivaizdu, kad nuo pat apvaisinimo momento atsiranda naujas homo sapiens individas. Šis individas turi ne šuns, ne paukščio, ne žuvies, bet būtent žmogaus prigimtį, kuri augimo, vystymosi metu po truputį skleidžiasi.

Regis, neturėtų kilti abejonių, kad tol, kol yra gyvas (nuo apvaisinimo momento iki mirties), žmogus turi ir prigimtinę teisę į gyvybę. Tačiau realiai žmogaus teisė į gyvybę iki gimimo Lietuvoje nėra saugoma.

LR Konstitucijos 19 str. skelbia, kad „Žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas“, Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymas teigia, kad „kiekvienam vaikui, tiek iki gimimo, tiek jam gimus, turi būti garantuota galimybė sveikai ir normaliai vystytis“. Be to, nė vienas Lietuvos įstatymas nenumato teisės į abortą.

Tačiau mūsų šalyje galioja 1994 m. sausio 28 d. įsakymas Nr. 50., kuris reglamentuoja nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarką. Aišku, kad šis įsakymas nepripažįsta teisės į gyvybę iki žmogaus gimimo, nes leidžia moters pageidavimu nutraukti nėštumą iki 12 savaitės, o su tam tikromis indikacijomis – ir ilgiau.

Ir vis dėlto toks įsakymas negali atimti iš dar negimusio žmogaus prigimtinės teisės į gyvybę. Kaip ne kartą konstatavo Konstitucinis Teismas, žmogaus teisių apimtis gali būti nustatoma tik įstatymu, o ne poįstatyminiais teisės aktais.

Svarbi problema, susijusi su nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarka Lietuvoje, yra ta, kad ji reguliuojama ne įstatymu, o poįstatyminiu teisės aktu – ministro įsakymu. Vengrijos Konstitucinis Teismas yra pripažinęs, kad aborto tvarkos reguliavimas poįstatyminiu aktu, o ne įstatymu, prieštarauja Konstitucijai.

Lietuvoje tokiai problemos sprendimo eigai trukdo formalios kliūtys – ministrų įsakymai nepatenka į Konstitucinio Teismo jurisdikciją. Jau kelis dešimtmečius teisė į gyvybę iki gimimo lieka savotiško neapibrėžtumo būsenoje.

Abortas Europos teisėje

Kaip ir LR Konstitucijoje, taip ir Lietuvai privalomose tarptautinėse žmogaus teisių konvencijose randame teisę į gyvybę. Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 2 str. teigia, kad kiekvieno asmens teisė į gyvybę saugoma įstatymu. Klausimas, nuo kada ši teisė yra saugoma?

Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) jurisprudencija palieka laisvę pačioms valstybėms apsispręsti, nuo kada ginti žmogaus teisę į gyvybę ir kokį teisinį statusą suteikti žmogaus vaisiui. Pavyzdžiui, 2004 m. liepos 8 d. sprendime byloje Vo prieš Prancūziją Nr. 53924/00 EŽTT pripažino, kad nesant tarp Europos valstybių konsensuso, atsakymas į klausimą, nuo kada žmogaus gyvybė turi būti saugoma, yra paliekamas pačių valstybių nuožiūrai. Šis sprendimas priklauso nuo valstybėse egzistuojančių etinių vertinimų, filosofinių teorijų ir nacionalinių tradicijų skirtumų.

EŽTT taip pat pažymėjo, jog „žmogaus embriono/vaisiaus priklausomybė žmonių giminei gali būti laikoma sutarimu tarp valstybių ir žmogaus orumo vardan gali būti reikalinga apsaugos“.

Taigi nors Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija įsakmiai neįpareigoja saugoti negimusio žmogaus gyvybės, ji to ir nedraudžia. EŽTT pabrėžia, kad tokia apsauga gali būti reikalinga. Juolab, kad Konvencija nustato tik minimalius žmogaus teisių apsaugos standartus, o didesni teisių apsaugos standartai atskirose valstybėse yra galimi.

Todėl, netgi jei EŽTT išaiškintų, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 2 str. gina tik gimusių asmenų teisę į gyvybę, tai nepaneigtų valstybių galimybės saugoti žmogaus gyvybę ir iki gimimo.

Nors teisėje yra tam tikras neapibrėžtumas dėl teisės į gyvybę iki gimimo apsaugos, vienareikšmiškai galima pasakyti, kad nė viena Lietuvai privaloma tarptautinė sutartis nenumato teisės į abortą.

Šioje vietoje aborto šalininkai atsako, kad teisė į abortą yra teisės į privatų gyvenimą dalis, kurią saugo, pavyzdžiui, Europos žmogaus teisių ir laisvių konvencijos 8 straipsnis. Tačiau tokią interpretaciją paneigia EŽTT praktika. Byloje Bruggemann and Scheuten v Germany EŽTT pasisakė, kad „8.1 straipsnis negali būti interpretuojamas taip, esą nėštumas ir jo nutraukimas iš esmės yra tik moters privataus gyvenimo dalykas“; byloje A.,B., and C. v. Ireland EŽTT nurodė, kad „Konvencijos 8 str. negali būti <…> aiškinamas kaip suteikiantis teisę į abortą“.

Mamos ir vaiko teisės negali prieštarauti viena kitai

Teisė pasirinkti abortą skamba gražiai tik feminizmo teorijoje ir reklaminiuose lankstinukuose. Iš tiesų dažniausiai moterys priima sprendimą nutraukti pradėto vaiko gyvybę ne todėl, jog taip nori realizuoti savo laisvę, bet todėl, kad nemato kitos išeities; nes yra suparalyžiuotos sudėtingų aplinkybių ir priešiškai nusiteikusių aplinkinių (Lundell ir kt., 2013; Chae ir kt., 2017).

Turint omenyje tai, kad dažniausiai moterys nusprendžia darytis abortą dėl vaiko tėvo spaudimo, feminisčių kova už laisvę pasirinkti abortą yra netiesioginis vyrų „pasirinkimo laisvės“ palaikymas, kurio našta guls ant moterų pečių.

Sudėtingoje situacijoje atsidūrusi nėščia moteris yra linkusi užsimerkti prieš šokdama į ugnį – aklai ir greitai nuspręsti, kaip pasielgti su savo ir ne savo gyvenimu. Tačiau jeigu ji gali pasirinkti vien abortą, tai nėra laisvė. Moterys vertos daugiau ir geresnių pasirinkimų, kurie suteiktų galimybę išpildyti prigimtinį pašaukimą motinystei.

Todėl vietoj aršių kovų tarp teisės į gyvybė ir teisės į abortą šalininkų, verčiau telktume jėgas tam, kad iš tiesų pagerintume moterų padėtį: suteikiant joms reikalingas psichologo konsultacijas; nustatant, ar nėra agresoriaus, kuris verčia darytis abortą; informuojant apie krizinio nėštumo centrus, teikiančius materialinę ir kitokią pagalbą; užtikrinant aiškų, pilną, teisingą ir tikrai laisvą informuotą sutikimą ir kt.

Palaikymas ir pagalba krizinio nėštumo metu gali išgelbėti ne tik vaiko gyvybę, bet ir pačią mamą nuo itin skaudžių aborto pasekmių jos fizinei, psichinei ir dvasinei sveikatai (Hamama, 2010; Coleman, 2011).

Mama ir dar negimęs kūdikis yra neatsiejami. Neatsiejamos ir jų prigimtinės teisės – jos negali viena kitai prieštarauti. Valstybė neapsaugos mamos per „teisę“ sunaikinti jos įsčiose augantį vaiką. Valstybė neapsaugos mamos įsčiose augančio vaiko teisės į gyvybę, saugodama ją prieš mamos valią.

Kaip rašo D.Reardon, „Neįmanoma sužaloti vaiko motinos įsčiose, nesužalojant jo motinos, ir neįmanoma pasirūpinti vaiku, nesirūpinant jo mama. Tik motina gali pasirūpint jos įsčiose augančiu kūdikiu. Viskas, ką gali dėl jo padaryti aplinkiniai – tai rūpintis mama.“

Šis tekstas – asmeninė jo autoriaus (-ė) nuomonė. LRT.lt portalo rubrikoje „Pozicija“ publikuojamos politinės ar kitos tematikos nuomonės. Publikavimo taisykles galite rasti čia.

Paimta iš: https://www.lrt.lt/naujienos/pozicija/679/1424484/kristina-zamaryte-sakaviciene-tarp-teises-i-gyvybe-ir-teises-i-aborta

The post Tarp teisės į gyvybę ir teisės į abortą (LRT.lt) appeared first on Kristina Zamarytė-Sakavičienė.

Iniciatyvą darniai atliepia Laisvės partijos nario, Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko T. Raskevičiaus idėja: „administracinės atsakomybės taikymą už neetiškus, nepagarbius, diskriminaciją kurstančius kalbos atvejus“. Pirmininkui antrina bendrapartietė Teisingumo ministrė E. Dobrovolska, kuri siūlo tiesioginį neapykantos skatinimą ir raginimą diskriminuoti žmonių grupę palikti Baudžiamajame kodekse, o „tyčiojimąsi ir niekinimą perkelti į Administracinių nusižengimų kodeksą“. Taip siekiama užtikrinti bausmės neišvengiamumą, nes dėl per mažo neapykantos kalbos pavojingumo teismai nelinkę taikyti baudžiamosios atsakomybės.

Genialu! Kodėl niekas anksčiau nesugalvojo, kad policinėmis, administracinėmis ir baudžiamosiomis priemonėmis galime sukurti visuomenėje daugiau meilės? Aptikai kalboje neapykantą – pranešk policijai. Šioji įsiverš į širdį ir reikalus sutvarkys – neapykanta virs tyra ir karšta meile.

Iš tiesų visa tai sugalvota jau seniai, bet neturi nieko bendro su meile ir mažai ką bendro su neapykanta.

Drakonas mirė, tegyvuoja drakonas

„Neapykantos kalbos“ draudimų užuomazgos pradėjo formuotis dar 1940 m., o jų vystymasis yra puikiai dokumentuotas. Sovietų Sąjungos delegatai daug kartų teikė išlygų siūlymus rengiamos 1948 m. Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 19 straipsniui, kuris skelbia įsitikinimų ir saviraiškos laisvę.

Tuo tarpu vakarietiškos valstybės su pasiūlymais nesutiko, nuogąstaudamos, kad SSRS siūlomos išlygos sudarytų galimybę atimti žodžio laisvę iš tų, kurie kritikuoja komunistinį režimą.

Tačiau per du sekančius dešimtmečius sovietinės valstybės koordinavo savo pajėgas ir pasiekė savo. Bene svarbiausias aptariamu klausimu yra 1966 m. priimtas ir šiandien net 168 valstybių ratifikuotas Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas.

Jo rengimo metu SSRS kartu su sąjunginėmis sovietinėmis valstybėmis siekė numatyti „neapykantos kurstymo“ draudimą 20 pakto straipsnyje. Vakarų valstybės tokiam draudimui atkakliai priešinosi ir jį ne kartą atmetė.

Pavyzdžiui, E. Roosevelt nuo JAV argumentavo: „Ekstremaliai pavojinga šioje srityje nustatyti draudimus, nes bet kokią religinių ar valstybinių institucijų kritiką būtų galima pernelyg laisvai interpretuoti kaip neapykantos kurstymą ir uždrausti. (20) Straipsnis ne tik nereikalingas, bet ir žalingas.“

Po daugybės nesėkmingų bandymų sovietinėms pajėgoms visgi pavyko – į pakto galutinę redakciją buvo įtraukta 20 str. 2 d., kuri skelbia: „Kiekvienas tautinės, rasinės ar religinės neapykantos kurstymo atvejis, kai yra skatinama diskriminacija, nesantaika ar smurtas, draudžiamas įstatymu.“

Diskusijų ir balsavimo protokolai atskleidžia, kad neapykantos kurstymo draudimas buvo įtvirtintas pastangomis tų valstybių, kuriose pakto priėmimo metu totalitarinės ideologijos kritika ir agitavimas už demokratiją buvo griežtai draudžiami.

Prieš pakto 20 str. 2 d. balsavo Belgija, Danija, Suomija, Prancūzija, Islandija, Italija, Nyderlandai, Norvegija, Švedija ir Jungtinė Karalystė. Už 20 str. 2 d. numatytą neapykantos kurstymo draudimą balsavo komunistinio režimo šalys (Albanija, Bulgarija, Baltarusijos sovietinė respublika, Čekoslovakija, Vengrija, Lenkija, Rumunija, Ukrainos sovietinė respublika, Jugoslavija, SSRS) ir Ispanija, kuri tuo metu buvo valdoma F. Franco diktatūros.

Istorija įtempta ir įdomi, tačiau tenka apsiriboti apibendrinimu: už „neapykantos kalbos“ pagrindus tarptautinėje teisėje turime būti dėkingi sutelktoms praėjusio šimtmečio komunistinių režimų pajėgoms. Iš tarptautinių sutarčių jie pasklido po nacionalinius įstatymus, tačiau demokratinėse valstybėse buvo taikomi nuosaikiai. Kai susikompromitavusios pažangos idėjos vėl pradėjo kelti galvas, dešimtmečius merdėjusios normos atgijo. Su Laisvės partijos išrinkimu į Seimą atėjo ir Lietuvos eilė.

Neapykanta kitokiems ar neapykanta kitaminčiams?

Klausimas ne apie tai, ar galima žeminti, niekinti, kurstyti neapykantą prieš asmenis ar jų grupes. Kiekvienas racionalus asmuo supranta, kad negalima.

Klausimas yra apie tai, kiek valstybė gali riboti kalbą? Kur didesnė grėsmė – tame, kad žmonės vieni kitus įžeidinėja, ar tame, kad valstybė griežtina kontrolę, ką mes galime ir ko negalime sakyti? Ar tinka kalbos srityje švaistytis sankcijomis?

Žodžio arba saviraiškos laisvė nėra absoliuti, tačiau demokratinėse valstybėse galimi tik būtini ir proporcingi šios laisvės ribojimai.

Europos Žmogaus Teisių Teismas Handyside prieš Jungtinę Karalystę byloje pažymėjo, kad saviraiškos laisvės ribojimo sąlygos yra taikomos „ne tik „informacijai“ ar „idėjoms“, kurios yra palankios ar nėra įžeidžiančios (nepavojingos), bet ir tai informacijai, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trukdanti visuomenę ar atskirą jos dalį. Tai tarnauja pliuralizmo, tolerancijos bei plačių pažiūrų formavimui, be kurių nėra „demokratinės visuomenės“. Tai reiškia, kad bet kokie valstybės nustatyti „formalumai“, „sąlygos“ ar „apribojimai“ privalo būti proporcingi siekiamam teisėtam tikslui.“

Kaip rodo užsienio patirtis, „neapykantos kalbos“ normos dažnai šių reikalavimų nepaiso. Dėl abstrakčių formuluočių jos taikomos arbitraliai – pagal interesų grupių spaudimą. Taikymas nebūtinai susijęs su išsakyto teiginio teisingumu, bet tik su klausytojo vertinimu, ar teiginių motyvas yra neapykanta.

O šis vertinimas priklauso nuo vertintojo pažiūrų ir interpretacijos. Konkretaus nukentėjusio asmens gali ir nebūti, svarbu tik teorinė grupinė aukos tapatybė ir numanoma neapykanta jos atžvilgiu.

„Neapykantos kalbos“ ribojimai tobulai tinka tapatybių politikai (identity politics), kuri gina ne lygias visų žmonių, bet grupines teises ir interesus (LGBT, moterys, juodaodžiai ir kt.).

Sovietinę okupaciją patyrusioje Lietuvoje politikai drovesni, bet Vakaruose marksistinė tapatybių politikos kilmė neslepiama.

Naujosios klasių kovos esmė ta pati, tik proletariatą ir buržua pakeitė aukos ir engėjai, surūšiuoti pagal lyties, rasės, seksualinės orientacijos ir kitus tapatybės požymius.

Nors deklaruojama, kad „neapykantos kalbos“ normos skirtos įvairiausių tapatybių apsaugai, realiai ji įgyvendinama tik tų grupių, kurios aktualiu laiku turi politinį svorį (engiamos aukos statusą), atžvilgiu.

Pavyzdžiui, šios normos nesuveikia, kai dėl rasinės, religinės ar socialinės tapatybės yra įžeidinėjamas baltaodis, krikščionis ar daugiavaikė mama. Tačiau išrinktųjų grupių atžvilgiu reaguojama žymiai jautriau.

„Neapykantos kalbos“ normos grindžiamos siekiu riboti išties bjaurius, neapykantą ar smurtą kurstančius komentarus. Tačiau kai valstybėje pakeičiama teisinė šeimos ar lyties samprata (Lietuvoje tai ketinama padaryti per partnerystės įstatymą ir Stambulo konvenciją), rimtų nemalonumų gali susilaukti už naujos sampratos neatitinkančią nuomonę, neparankų socialinį, mokslinį ar istorinį faktą, Biblijos eilutę. Įrodinėk tada, kad kalbos motyvas – ne neapykanta, o tiesa.

Šokiruojančių „neapykantos kalbos“ normų taikymo pavyzdžių daug, bet tenka pasirinkti. Tebūnie tai buvusios Suomijos vidaus reikalų ministrės, dabartinės parlamento narės, gydytojos Päivi Räsänen atvejis. Ji Twitter‘io platformoje po evangelikų liuteronų bažnyčios įrašu apie bendradarbiavimą su LGBT renginyje „Pride 2019“ pasiteiravo, kaip tai suderinama su krikščioniška lytiškumo etika, ir pridėjo susijusios Biblijos ištraukos nuotrauką.

Dėl tokio poelgio policijoje ji buvo apklausinėjama 4 valandas, įtariant nusikaltimu, už kurį gresia dviejų metų įkalinimas.

Suomijos generalinis prokuroras atnaujino seniai nutrauktą bylą dėl lankstinuko apie lytiškumą, kurį P. Räsänen išleido dar 2004 m. Buvo pradėti dar du tyrimai dėl interviu, kuriuos parlamentarė anksčiau buvo davusi radijui ir televizijai. Šie teisiniai procesai kol kas nesibaigė, tačiau parlamentarė lengvai nepasiduos – toliau gins savo ir kitų suomių žodžio laisvę.

Dažnai panašūs teisiniai procesai inicijuojami dvasininkams. 2012 m. Airijoje vyskupas Philip Boyce buvo apkaltintas neapykantos kurstymu, nes homilijos metu kalbėjo, kad Bažnyčia yra atakuojama sekuliarios bedievės kultūros, o krikščionys iš kitų išsiskiria tuo, kad jų ateitis nesibaigs tuštuma (mintis iš Popiežiaus Benedikto XVI enciklikos).

2012 m. Ispanijos vyskupas Juan Antonio Reig Pla buvo apskųstas generaliniam prokurorui už tai, kad homilijos metu kalbėdamas apie nenuodėmingo gyvenimo vertę šalia tokių vengtinų nuodėmių kaip neištikimybė, vagystė, vengimas mokėti atlygį darbininkams paminėjo homoseksualų elgesį. 2014 m. Ispanijos prokurorai pradėjo tyrimą dėl neapykantos kalbos prieš kardinolą Sebastian Aguilar už teiginį, jog homoseksualumas yra netvarkinga lytiškumo raiška. Šiuos ir kitus panašius tyrimus lydėjo didžiuliai skandalai žiniasklaidoje. Tačiau apie tai, kad tyrimai buvo nutraukti, žiniasklaidos priemonės neskubėjo pranešti.

Nepaisant to, kaip kiekvienas vertiname minėtų asmenų pasaulėžiūrą ar jų pasisakymus, tenka pripažinti: nejauku reikšti vyraujančiai ideologijai prieštaraujančią nuomonę pasaulyje, kuriame pavojinga pacituoti visų laikų populiariausią knygą. Kova su „neapykantos kalba“ turi potenciją viešojoje erdvėje paskleisti šimtus kartų daugiau neapykantos.

Ji be gailesčio gali sutrypti žmogaus reputaciją už pasakytus žodžius, ignoruodama visą iki tol nugyventą gyvenimą ir padarytus gerus darbus. Todėl „neapykantos kalbos“ normos veikia „efektyviai“, net jeigu nesibaigia sankcijomis. Kelis metus trunkantis bylinėjimasis bei jį lydintis rezonansas kainuoja brangiai ir ne tik finansine prasme. Visuomenė greitai išmoksta, kas gali grėsti už tapatybių politikai nepalankios nuomonės reiškimą.

„Neapykantos kalbos“ ribojimai žodžio laisvei turi stingdantį poveikį (chilling effect) – jei nesutinki su valdžios primestomis idėjomis, geriau tiesiog patylėti. Tai leidžia sėkmingai generuoti viešojo konsensuso iliuziją – neva kitaip galvojančių ir nėra. Tačiau iš tiesų nutildytos nuomonės nepradingsta. Jos nustumiamos į pogrindį, kur jų negalime išgirsti, įvertinti ir argumentuotai paneigti. Nuo dienos šviesos ir tuo pačiu nuo kritikos paslėptos nuomonės veši ir radikalėja. Užgniaužta nuomonė tik paskatina neapykantos jausmus, kurie virsta ne meile, bet pagieža. O ši kartais prasiveržia baisiau nei „nepagarbiais komentarais“.

„Neapykantos kalbos“ kontrolė deklaruoja siekį keisti žmonių pažiūras, kalbą ir elgesį preziumuojamai geresnės moralinės aplinkos link. Kitaip tariant, cenzūros ir prievartos priemonėmis kuriama utopija, kurioje žadama mažiau neapykantos, daugiau meilės ir pagarbos. Šie didingi pažadai nepagrįsti niekuo daugiau, bet tik ideologinėmis klišėmis, grindžiamomis kitomis klišėmis. Bet nėra abejonių – numatytomis priemonėmis pažadų išpildyti nepavyks. Juk moralė, pagarba ir meilė puoselėjama žmonių širdyse. Sankcijos čia netinka.

„Neapykantos kalbos“ normos gyvybiškai būtinos utopinėms ideologijoms. O tiesa laisvose diskusijose apgina save pati. Taip, diskusijos ne visada malonios. Skirtingų pasaulėžiūrų susidūrimai neretai skausmingi. Net ir faktai kartais žeidžia. Buvo ir bus žmonių, kurie bendrauja nemokšiškai, nepagarbiai ar netgi niekšiškai. Tačiau tokia yra demokratijos kaina. Kad turėtume galimybę ieškoti, išgirsti ir pasakyti tiesą, net ir klystantiems turime palikti laisvę klysti.

Kalbėkime, kad ir toliau galėtume kalbėti. Puoselėti žodžio laisvės kultūrą šiandien yra ne tik teisė, bet ir pareiga. Kalbėkime mandagiai, pagarbiai, bet drąsiai. Nėra prasmės bijoti įžeidžiančių komentarų. Jie juk tik apie komentatorius.

Šaltinis: https://www.delfi.lt/news/ringas/lit/kristina-zamaryte-sakaviciene-neapykantos-kalbos-normos-kaip-totalitarizmo-irankis-86516811

The post Neapykantos kalbos normos kaip totalitarizmo įrankis appeared first on Kristina Zamarytė-Sakavičienė.

Sed ut perspiciatis, unde omnis iste natus error sit voluptatem accusantium doloremque laudantium, totam rem aperiam eaque ipsa, quae ab illo inventore veritatis et quasi architecto beatae vitae dicta sunt, explicabo. nemo enim ipsam voluptatem, quia voluptas sit, aspernatur aut odit aut fugit, sed quia consequuntur magni dolores eos, qui ratione voluptatem sequi nesciunt, neque porro quisquam est, qui dolorem ipsum, quia dolor sit.

The post How Well Do You Know Your Government? appeared first on Kristina Zamarytė-Sakavičienė.

American Flag from Tony Thomas on Vimeo.

Lorem ipsum dolor sit amet, consectetuer adipiscing elit, sed diam nonummy nibh euismod tincidunt ut laoreet dolore magna aliquam erat volutpat. Ut wisi enim ad minim veniam, quis nostrud exerci tation ullamcorper suscipit lobortis nisl ut aliquip ex ea commodo consequat. Duis autem vel eum iriure dolor in hendrerit in vulputate velit esse molestie consequat, vel illum dolore eu feugiat nulla facilisis at vero eros et accumsan et iusto odio dignissim qui blandit praesent luptatum zzril delenit augue duis dolore te feugait nulla facilisi.

Sed ut perspiciatis, unde omnis iste natus error sit voluptatem accusantium doloremque laudantium, totam rem aperiam eaque ipsa, quae ab illo inventore veritatis et quasi architecto beatae vitae dicta sunt, explicabo. nemo enim ipsam voluptatem, quia voluptas sit, aspernatur aut odit aut fugit, sed quia consequuntur magni dolores eos, qui ratione voluptatem sequi nesciunt, neque porro quisquam est, qui dolorem ipsum, quia dolor sit.

The post Protecting The Environment And Growing The Economy appeared first on Kristina Zamarytė-Sakavičienė.

Sed ut perspiciatis, unde omnis iste natus error sit voluptatem accusantium doloremque laudantium, totam rem aperiam eaque ipsa, quae ab illo inventore veritatis et quasi architecto beatae vitae dicta sunt, explicabo. nemo enim ipsam voluptatem, quia voluptas sit, aspernatur aut odit aut fugit, sed quia consequuntur magni dolores eos, qui ratione voluptatem sequi nesciunt, neque porro quisquam est, qui dolorem ipsum, quia dolor sit.

The post Mayor Well Wants to Expand Homeless Child Care In the City appeared first on Kristina Zamarytė-Sakavičienė.

Sed ut perspiciatis, unde omnis iste natus error sit voluptatem accusantium doloremque laudantium, totam rem aperiam eaque ipsa, quae ab illo inventore veritatis et quasi architecto beatae vitae dicta sunt, explicabo. nemo enim ipsam voluptatem, quia voluptas sit, aspernatur aut odit aut fugit, sed quia consequuntur magni dolores eos, qui ratione voluptatem sequi nesciunt, neque porro quisquam est, qui dolorem ipsum, quia dolor sit.

The post Air Quality Has Improved But We Continue to Advise Everyone to be Mindful of Their Health appeared first on Kristina Zamarytė-Sakavičienė.