Žmonės gali skirtingai įsivaizduoti šeimą ir niekas nedraudžia savo gyvenime tuo vadovautis. Tačiau diskutuodami apie partnerystę, mes kalbame ne apie asmeninę, bet apie teisinę šeimos sampratą – ką valstybė laiko šeima? Ką skatina ir stiprina savo šeimos politika?

Pasaulis po truputį atsitokės ir anksčiau ar vėliau grįš prie tiesos apie žmogaus prigimtį. „Atsilikusi“ Lietuva turi pranašumą – ji dar gali pasimokyti iš svetimų klaidų. Mes matome, kokiu keliu kitose valstybėse buvo įvesta „šeimų lygybė“, įskaitant „tėvystės lygybę“.

Kaip reikėtų tikėtis normaliomis demokratijos sąlygomis, Parlamentui teikiamas ekspertinis vertinimas turėtų būti maksimaliai neutralus. Tačiau Lietuvos politikoje viskas vyksta savotiškai. Iš tūkstančių Lietuvos teisininkų atsirado tik vienas norintis ir gebantis – vėl tas pats prof.

Paradoksalu, kad būtent feministės – moterų gynėjos – mus siekia iš šio pašaukimo išvaduoti. Moterys gąsdinamos nėštumo, gimdymo, vaiko priežiūros „vergija“ ir propaguojamos išsivadavimo priemonės: kontracepcija, o jai nesuveikus – abortas.

Klausimas yra apie tai, kiek valstybė gali riboti kalbą? Kur didesnė grėsmė – tame, kad žmonės vieni kitus įžeidinėja, ar tame, kad valstybė griežtina kontrolę, ką mes galime ir ko negalime sakyti? Ar tinka kalbos srityje švaistytis sankcijomis?